Erkės, platinančios erkinį encefalitą ir Laimo ligą, paplitusios visoje Lietuvos teritorijoje, jų aptinkama miškuose, parkuose, soduose, gyvenamoje aplinkoje. Lietuvoje erkių aktyvumo sezonas pailgėjo nuo vasario iki gruodžio mėnesio. To priežastis – klimato atšilimas, ilgesnis ruduo ir ankstyvas pavasaris. Erkėms labiausiai tinkama aplinka – lapuočių ir mišrūs miškai, kuriuose yra pakankamai drėgmės ir gera miško paklotė.
Lietuvoje erkių platinamomis ligomis kasmet suserga iki 3000 žmonių. 2018 metais Lietuvoje erkiniu encefalitu sirgo 384, o Laimo liga – 2293 asmenys. Mažeikių rajone Laimo liga 2016 m. sirgo 39, 2017 m. – 46, 2018 m. mažiau – tik 24. Šiais metais per 6 mėnesius turime 4 Laimo ligos atvejus, erkinio encefalito neužregistruota. Mažeikių rajone 2017 – 2018 metais erkiniu encefalitu sirgo po 2 gyventojus.
Erkinį encefalitą sukelia virusai. Jis pasireiškia sunkiu galvos smegenų ar jų dangalų uždegimu, simptomai dažnai būna panašūs į gripo:
- liga prasideda staiga,
- pakyla aukšta temperatūra,
- gali skaudėti galvą, sąnarius, pečius,
- gali pradėti pykinti, viduriuoti.
Inkubacinis periodas (nuo erkės įkandimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo) gali trukti iki 30 dienų. Negalavimai paprastai vargina apie savaitę, tada jie išnyksta. Vėliau gali prasidėti smegenų dangalų ar smegenų uždegimas, kuris yra ypač pavojingas ir gali pasibaigti mirtimi. Efektyviausia apsisaugojimo nuo erkinio encefalito priemonė – skiepai. Pasiskiepyti galima asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Erkinio encefalito vakcinos patikimumas iki 98 proc. Skiepijama 3 kartus, I-oji palaikomoji dozė – po 3 metų, sekančios palaikomosios dozės įskiepijamos kas 3-5 metus. Vaikus galima skiepyti nuo 1 metų.
Laimo ligą sukelia bakterija borelija. Ja galima susirgti ne vieną kartą, nes persirgus neįgyjamas imunitetas. Nuo šios ligos skiepų nėra. Būdingiausias požymis:
- po 7 – 14 dienų atsirandantis žiedinis odos paraudimas
Paraudimas gali atsirasti erkės įkandimo arba bet kurioje kitoje kūno vietoje. Dėmė palaipsniui plečiasi nuo 5 iki 70 cm dydžio, jos centras dažniausiai šviesesnis, o kraštas ryškesnis, rausvai – alyvinės spalvos. Vėliau šis paraudimas gali pranykti, bet liga progresuoja toliau. Gali prasidėti kiti ligos požymiai: galvos skausmai, nuovargis, nerimas. Vėlesnėse ligos stadijose – nervų sistemos, sąnarių, raumenų, akių, širdies pažeidimai.
Dažniausiai erkės įsisiurbia į kaklą, paausius, kirkšnis, pažastis, kojų ar rankų lenkimo sritį. Patikimas apsisaugojimo nuo erkių įkandimo būdas – tinkami drabužiai ir repelentai. Einant į mišką reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais, ilgomis rankovėmis, rankogaliai turi gerai priglusti prie riešo. Kelnių klešnių apačia turi gerai priglusti prie kūno. Galvą patartina apsirišti skarele arba užsidėti gerai priglundančią kepurę. Naudojant repelentus, būtina atkreipti dėmesį į purškalų ar tepalų gamintojų patarimus. Vaikams naudoti tik vaikams skirtus repelentus. Gyventojai turi būti atidūs ir, grįžus iš gamtos, kūną būtina gerai apžiūrėti. Vilkėtus drabužius pakabinti negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje – sausame ore erkės išgyvena labai trumpai. Aptikus įsisiurbusią erkę, ją pašalinti nedelsiant, nenaudojant riebalų ir nespaudžiant erkės kūnelio. Pincetu pamėginti sučiupti erkę kuo arčiau galvos, nesukioti, o pašalinti staigiu truktelėjimu. Erkės straubliukas turi mažų kabliukų, kurių pagalba įsitvirtina odoje ir pašalinus erkę, jis gali likti odoje, įkandimo vietą dezinfekuoti.
Veiksmingas kovos su erkėmis būdas – sudaryti nepalankias sąlygas erkių gyvenimui ir vystymuisi. Tai parkų, miškų valymas ir priežiūra: sanitarinis miško kirtimas, beverčių krūmų naikinimas, žolės pjovimas, augalinių šiukšlių išvežimas. Šis metodas ypatingai taikytinas miestų parkams, poilsio, stovyklų, kempingų, motelių ir kitoms žmonių poilsio teritorijoms.
