Aplinkos sveikata

Kiaušiniai yra vienas iš geriausių maisto produktų,  naudojamų kasdieniniame maiste  bei  ruošiant įvairius kulinarijos ir konditerijos gaminius.

Kiaušinių kokybė ir maistinė vertė nevienoda. Ji priklauso nuo vištų veislės, lesalo, laikymo būdo, metų laiko, pvz., laisvai laikomų vištų  kiaušinių  skonis bei kitos savybės geresni negu laikomų  narvuose vištų kiaušinių. Vieno kiaušinio maistinė vertė prilygsta 40 g mėsos ar 200 g pieno.

Lukšto spalva priklauso nuo vištų veislės ir būna baltos arba šviesiai rudos spalvos. Iš rudų kiaušinių lėčiau išgaruoja drėgmė, jie ne taip laidūs šviesai. Šviežių kiaušinių lukštas matinis, neblizgantis. Lukštas apsaugo kiaušinio vidų nuo mikrobinės taršos, todėl svarbu, kad jis nebūtų įskilęs.

Lietuvoje, kaip ir visose kitose ES valstybėse, siekiant įgyvendinti vienodus aukštus kokybės bei saugos reikalavimus, užtikrinti atsekamumą nuo vartotojo stalo iki gamintojo, o kilus būtinybei  – identifikuoti gamintoją bei produkto kilmę, nustatytos vieningos kiaušinių ženklinimo ir pateikimo į rinką taisyklės.

Nuo 2004 metų parduodami tik A klasės kiaušiniai, o B klasės kiaušiniai gali būti naudojami tik pramonėje.

Visi tiekiami į rinką A klasės  kiaušiniai turi būti paženklinti. Ženklinami patys kiaušiniai ir pakuotės.

Ant kiekvieno kiaušinio nenuplaunamais, virimui atspariais dažais, kuriais galima ženklinti žmonių maistui skirtus produktus, nurodomas  specialus gamintojo skiriamasis numeris, kurį sudaro:

1)                         vištų laikymo būdo kodas:

laisvai laikomų vištų kodas – 1, ant kraiko laikomų vištų kodas – 2, narvuose laikomų vištų kodas – 3, ekologinis ūkininkavimas – 0.

2)                         valstybės, kurioje yra dedeklių vištų laikymo vieta, kodas. Lietuvoje padėti vištų kiaušiniai turės ženklą LT;

3)                         gamintojo ūkio (paukštyno) veterinarinio patvirtinimo numeris, kurį ūkiui suteikia Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, ir kuris reiškia, kad ta laikymo vieta yra veterinarijos tarnybos kontroliuojama.

Parduotuvių lentynose neturi būti neženklintų kiaušinių. Neženklinti kiaušiniai nėra skirti tiesioginiam žmonių vartojimui.

Jei kiaušiniai nepaženklinti, jie greičiausiai yra skirti perdirbimui.

Ant kiekvienos kiaušinių pakuotės etiketėje  turi būti nurodyta:

• produkto pavadinimas – “vištų kiaušiniai”;
• kiaušinių svorio kategorija:

XL – labai dideli  (73 g ir daugiau),

L – dideli  (63-73) g,

M – vidutiniai (53-63) g,

S – maži (iki 53 g).

• kiaušinių kiekis pakuotėje;
• tinkamumo vartoti terminas “Geriausi iki …” (tinkamumo vartoti terminas neturi viršyti 28 d.);
• laikymo sąlygos;
• pakavimo centro pavadinimas, adresas;
• pakavimo centro veterinarinio patvirtinimo numeris;
• kilmės nuoroda. (tais atvejais, jei pirkėjas būtų klaidinamas dėl tikrosios kiaušinių kilmės). Ant A klasės kiaušinių pakuočių gali būti nuoroda “ekstra” arba “ekstra švieži”:
• jeigu nurodyta pakavimo data, užrašoma: “Ekstra (ekstra švieži) iki septintosios dienos nuo pakavimo”,
• jeigu nurodyta padėjimo data., užrašoma: “Ekstra (ekstra švieži) iki devintosios dienos nuo padėjimo”,

Šie žodžiai išspausdinami ant juostelės arba etiketės, kuri nuimama nuo pakuočių ir sunaikinama ne vėliau kaip septintą dieną po įpakavimo arba devintą dieną po kiaušinių padėjimo.

Ant ekologiškų kiaušinių pakuočių  papildomai pateikiamas užrašas “ekologiškas produktas” ir nurodomas kontrolės įstaigos pavadinimas ir jos registruotas ženklas. Greta šio ženklo gali būti Europos Sąjungos ekologinio žemės ūkio ženklas.

Gamintojas gali papildomai nurodyti:

• datas, kuriomis siekiama suteikti vartotojui papildomos informacijos: padėjimo datą, pakavimo datą, siūlomą galutinę pardavimo datą “Parduoti iki…”, kuri neturi viršyti 21 d;
• nuorodą apie vištų lesinimą;
• kiaušinių pardavimą skatinančias formuluotes ar simbolius, jeigu šios formuluotės arba simboliai neklaidina vartotojo, bei kitą informaciją.

Kiaušinių, kuriuos gamintojas parduoda savo ūkyje tiesiogiai vartotojui jo asmeninėms reikmėms arba pristato jam į namus, ženklinti nereikia. Šiuo atveju  (pvz., vartotojui susirgus) ir taip aišku iš kokio ūkio jis pirko kiaušinius.

Smulkūs gamintojai (turintys ne daugiau kaip 50 dedeklių vištų) gali pardavinėti turguje nepaženklintus kiaušinius, tačiau pardavimo vietoje turi būti nurodytas ūkio pavadinimas ir adresas.

Patarimai vartotojams

• Pirkite tik paženklintus kiaušinius;
• Atkreipkite dėmesį į tinkamumo vartoti terminą;
• Kiaušinius laikykite šaldytuve ar švariose, sausose, apsaugotose nuo tiesioginių saulės spindulių patalpose, kuriose nėra pašalinių kvapų (pvz. svogūnų, plovimo priemonių ir pan.). Tinkamiausia laikymo temperatūra – nuo  5  °C iki  17 °C. Venkite didesnių  temperatūros svyravimų;
• Laikydami kiaušinius dėkite smailu galu žemyn, kad oro tarpas būtų viršuje ir ilgiau laikomų kiaušinių tryniai nepridžiūtų prie lukšto;
• Plaukite kiaušinius tik prieš vartojimą. Nuplovę tik nupirktus kiaušinius labai sutrumpinsite tinkamumo vartoti terminą, kadangi kiaušinius plaunant pašalinama lukštą dengianti plėvelė, kuri dalinai apsaugo kiaušinį nuo mikroorganizmų patekimo. Pastaruoju metu pavojingiausiomis laikomos salmonelės, sukeliančios rimtą infekcinį susirgimą – salmoneliozę;
• Atminkite, kad įskilę kiaušiniai kelia didesnį pavojų dėl galimo mikrobinio užterštumo, todėl juos reikia virti ilgiau (iki 7 min.);
• Įsitikinkite kiaušinio šviežumu prieš jį vartojant – kiekvieną kiaušinį įmuškite į atskirą indelį ir, įsitikinus, kad jis geras, pilkite į bendrą indą;
• Kiaušinių šviežumą galite patikrinti namų sąlygomis, įmerkiant juos į valgomosios druskos tirpalą (trys šaukštai druskos 0,5 l vandens) – švieži kiaušiniai grimzta iki dugno, maždaug 8 savaičių laikymo kiaušiniai vandenyje plūduriuoja kiek įžambiai, seni ar sugedę – plūduriuoja paviršiuje. Sugedę kiaušiniai plūduriuoja net gėlo vandens paviršiuje.

Teoriškai iki Kalėdų norime sulieknėti, praktiškai – vos atvėsus prasideda masinis užkandžiavimas, norisi graužti bandeles, saldainius ir kitus skanėstus. Kodėl? „Kai vėsu, žmogui atrodo, kad pavalgęs jis sušils. Tačiau problema ta, kad nuo saldumynų ir miltinių, kurie yra lengviausiai prieinami, atsiranda negeras užkandžiavimo įprotis. Kai tik atvėsta, norisi nesveiko maisto“, – teigia sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė. Jei vėsu ir norisi sušilti, prieš ieškant „ko nors skanaus“ specialistė pataria išgerti puodelį arbatos ir taip tos šilumos gauti. Gyvenime visko nutinka, tačiau kasdien tokio dalyko, kaip „Neturiu kada papietauti“ negali būti. Jei tai nutinka kartais – nieko tokio, bet jei kasdien, vertėtų susimąstyti ką keisti, kad atsirastų nors 15-20 minučių pietums. Deja, sveikata nėra duotybė, ja reikia rūpintis ne susirgus, o visada. Kas nutinka apetitui, kai negauname dienos šviesos Problema gali tapti ir tai, kad pietų pertrauką dažniausiai praleidžiame patalpose, neišeiname pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, negauname šviesos ir dėl to, galima sakyti, gyvename tamsoje. Ryte iš namų tamsoje išvažiuojame, tamsoje grįžtame. Kai negauname saulės šviesos, sutrinka ne tik tam tikrų hormonų pusiausvyra. Gali sutrikti ir miegas. Žmogaus organizmas – kaip baterija. Jei nepakankamai pasikrauna, antroje dienos pusėje pradeda siųsti signalą. Darbe ant stalo pamiegoti neišeina, tad energija pasipildyti bandome saldumynais, miltiniais patiekalais, tačiau jie tik sukuria iliuziją, kad miego norisi mažiau ir ranka po pusantros-dviejų valandų vėl tiesis prie užkandžių. Žmonės įsivaizduoja, kad bus laimingesni, bet kitą rytą atsistoję ant svarstyklių išvysta tai, ko nenorėtų matyti. Bandydami nusiraminti nori dar daugiau laimės hormoną palaikančių produktų. Tačiau gausus naudingų medžiagų prasme menkaverčių produktų vartojimas kaip tik organizmą alina ir atsiranda papildomas nuovargio jausmas. Kaip ištrūkti iš užburto rato? Užkandžiavimas saldumynais ir miltiniais skatina dar didesnį užkandžiavimą. Užsisuka ydingas ratas – kuo daugiau saldumynų ir miltinių valgome, tuo labiau jų norime. Iš jo ištrūkti sunku, reikia labai aiškaus poilsio, darbo ir mitybos režimo, valgyti tuos produktus, kurie ilgiau užtikrina sotumą, nes saldumynai ir miltiniai greitai suteikia energijos, bet už valandos ar pusantros maisto norime vėl. „Taip tas jūsų minėtas „graužimas“ nesiliauja. Kaip žmonės sako, tik kartą per dieną valgo – ryte pradeda, vakare baigia“, – sakė specialistė. Šaltuoju metų laiku patariama nepamiršti pavalgyti pusryčių, sočių pietų, jei vėsu – apsirengti megztuką ir gurkšnoti šiltą arbatą. Kai žmogui trūksta skysčių, jis pradeda nebeskirti, ar nori atsigerti, ar ko nors užkasti. Ranka tiesiasi prie maisto, nes darbe tam puikios sąlygos – kolegos iš įvairių komandiruočių priveža saldumynų, būna kieno nors gimtadienis ar šiaip šventė. Paprastai biuruose pilna graužimui skirtų dalykų, nors iš jų nieko gero. Ką daryti, kad kolegos nevestų iš kelio? Konsultuodama įmones V. Kurpienė net pataria įsivesti tradiciją su kolegoms užkandžiauti drauge, sutarus laiką: „Priešpiečiams tiktų sugraužti kokį vaisių, kuris suteiks energijos ir vidinio džiaugsmo. Mandarinai, persimonai, kurių dabar kaip tik sezonas, yra saldūs, suteikia ir energijos, ir vitaminų, antioksidantų, kurie teigiamai veikia mūsų organizmą. Pavakariams gerai užkasti riešutų, kitų baltyminių produktų, kurie neleistų peralkti iki vakaro“. Žinoma, saikas ir čia būtinas, nes jei kilogramais valgysime vaisius ar saujomis riešutus, nebus gerai. Kodėl kolektyvams gerai įsivesti bendrus užkandžiavimus? Kad kolegos nevestų iš kelio. Ypač sunku atsispirti žmonėms, kurie turi polinkį saldumynams. Tačiau kai susikuria bendraminčių būrelis, sutartu metu užkandžiaudami žmonės ir pabendrauja. Vis viena pertraukos tarp darbų yra reikalingos pagal higienos normas. Šiek tiek atsikelti nuo kompiuterio būtina, tuomet ir kraujotaka suaktyvėja, o tai vėlgi suteikia daugiau jėgų. Valgyti prie kompiuterio biuruose gana įprasta. Tačiau, tai darydamas žmogus nepajaučia sotumo, kiek valgo ir suvalgo daug daugiau, negu tam skyręs 5 ar 10 minučių. Keičiantis valgymo įpročiams kolektyvuose, kinta ir šventinių vaišių ar lauktuvių asortimentas. Vietoje torto švęsdami gimtadienį žmonės vieni kitus vaišina, pvz., vaisiais. Daugumai žmonių tai tikrai patinka ir daug sveikiau, nei saldainiai. Arba jei vaišinamasi šokoladu, tai renkamasi kokybiškesnis, kuriame kakava sudaro 70 ar daugiau procentų. Specialistės įsitikinimu, neteisinga rinktis tarp „sveika“ ir „skanu“. „Turi būti ir skanu, ir sveika. Tada ir pasitenkinimas maistu išlieka, ir organizmo taip neišmušame iš pusiausvyros, ir gauname naudingų medžiagų. O kuo daugiau jų gauname, tuo mažesnį alkio jausmą jaučiame. Privalgius daug kalorijų, bet gavus iš to mažai naudos organizmui, didėja apetitas“, – apibendrino V. Kurpienė.

Parengta pagal www.sulieknek.lt

Dujinės toksinės medžiagos – tai atmosferos teršalai, iš kurių išskiriami keturi pagrindiniai teršalai: anglies monoksidas (sudaro 52 % visų emisijų), sieros oksidai (18 % emisijų), angliavandeniliai (12 % emisijų) ir azoto oksidai (6 % emisijų). Šių teršalų pagrindiniai šaltiniai yra transportas (60 %), pramonė (18 %), elektros srovės gamyba (13 %), šildymas (16 %), atliekų panaudojimas (3 %).

Pasaulinės sveikatos organizacijos ekspertų išvados atskleidžia, jog dyzelinių variklių išmetamosios didina riziką susirgti plaučių vėžiu, sukelia ar paskatina vėžinių auglių vystymąsi.

Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra ir anksčiau laikė dyzelinių variklių išmetamąsias dujas galimu kancerogenu, tačiau ši informacija patvirtinta tik dabar. Šios žinios buvo surinktos tiriant rizikingose aplinkose dirbančių darbininkų, šachtininkų, geležinkelių darbuotojų ir sunkvežimių vairuotojų sveikatą. Manoma, kad dirbantieji rizikinguose pramonės sektoriuose turi net 40 proc. padidėjusią riziką susirgti plaučių vėžiu, tačiau specialistai perspėja, kad saugotis dyzelino degimo produktų derėtų visiems.

Tikėtina, kad nuo dyzelinių variklių išmetamųjų dujų sukeltų plaučių vėžio atvejų skaičius yra tik labai maža dalis visų plaučių vėžio atvejų, kurių didžiąją dalį sukelia tabako vartojimas. Ateityje dyzelino degimo produktų keliamas pavojus bus mažesnis, jau dabar dedamos pastangos šias dujas padaryti švaresnėmis – eksperimentuojama su mažiau sieros turinčiais degalais ir efektyviau kurą deginančiais varikliais.

Benzininių variklių išmetamos dujos taip pat nėra sveikos, tačiau dar nepatvirtinta, kad jos gali sukelti vėžį. Nepaisant to, tyrėjai pažymi, kad pastaruoju metu žymiai sugriežtinus dujų išmetimo normas, pavojus sumažėjo.

Svarbūs ir tokie dalykai kaip dulkės, sukeltos stabdant, padangų likučiai ar net asfaltas. Teigiama, kad šie dalykai nesudėtingai gali patekti į mūsų įkvepiamą orą, o tuo pačiu – į mūsų organizmą. Tokiu būdu sukeliamos rimtos ir sunkiai gydomos ligos. Įvairios cheminės medžiagos tokios, kaip azoto oksidai, nesudegę angliavandeniliai, kietosios dalelės, anglies monoksidas, benzenas ir kitos toksiškos išmetamosios dujos, dėl kurių susidaro antriniai teršalai, kaip ozonas, yra dideliais kiekiais išmetami su transporto priemonių išmetamais deginiais ir dėl to kelia didelę tiesioginę ir netiesioginę riziką žmonių sveikatai ir aplinkai Pavyzdžiui, dėl toksinio švino poveikio vaikams pasireiškia vitamino D3 trūkumas. Pastebimas neigiamas poveikis centrinei nervų sistemai, prastėjanti klausa, silpnėjanti smegenų veikla. Sieros dioksidas (SO2) gali išprovokuoti bronchų spazmus, dusulį, apsunkinti kvėpavimą. Ore esant 10 % propano arba butano dujų, jaučiamas galvos svaigimas.

Žmonių sveikatai labai pavojingas anglies monoksidas (CO), nes jis veikia širdies – kraujagyslių sistemą: pasunkėja stenokardijos eiga, sumažėja fizinio krūvio toleravimas sergantiems periferinių kraujagyslių ir plaučių ligomis. Galimi centrinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai. Didelis anglies monoksido kiekis kenkia širdies veiklai, didina kraujo krešulių susidarymo tikimybę ir kelia pavojų nėščių moterų vaisiaus vystymuisi. Anglies monoksido koncentracija ore, sudaranti daugiau kaip 0,08 mg/l gali paveikti centrinę nervų sistemą per 3,5 – 5 val. laikotarpį.

Taigi, siekiant ne tik saugoti savo sveikatą, bet ir saugoti gamtą, patariama rinktis mažiau teršiančius automobilius, varomus dujomis, biokuru ar elektra.

Patalpų ore yra daug įvairių teršalų, galinčių turėti įtakos jose gyvenančių žmonių sveikatai. Pirmiausia tai cheminės medžiagos, patenkančios į patalpas iš lauko ar išsiskiriančios iš patalpų vidaus apdailos medžiagų, baldų. Iš tapetų, grindų dangų, apdailos plokščių, jų priežiūros priemonių, buityje naudojamų valiklių gali skirtis lakieji organiniai junginiai, tarp jų ir ftalatai bei formaldehidas. Gyvenamųjų patalpų oras taip pat gali būti užterštas ir tabako dūmais, kuro degimo produktais. Neretai gyvenamojoje aplinkoje pasitaiko ir biologinių teršalų: bakterijų, virusų, grybų sporų (pelėsių). Pelėsiai paprastai įsiveisia drėgnose ir šiltose, nevėdinamose patalpose, taip pat oro drėkintuvuose ir pan., kondicionieriuose gali veistis legionelės, sukeliančios legioneliozę. Bakterijas, virusus ore gali paskleisti sergantys žmonės ar naminiai gyvūnai.

Žmonės, daug laiko praleidžiantys uždarose patalpose, užterštose cheminiais ar biologiniais teršalais, dažnai skundžiasi negalavimais, kurie dingsta palikus patalpas. Dažniausiai jie pasireiškia galvos, akių, nosies skausmais, gerklės dirginimu, sausu kosuliu, sloga, odos išsausėjimu, niežėjimu, pykinimu, nesugebėjimu sutelkti dėmesį, nuovargiu. Šis reiškinys vadinamas „nesveiko pastato sindromu“. „Nesveiko pastato sindromui“ nebūdingi specifiniai požymiai, taip pat nėra tam tikrų cheminių ar biologinių medžiagų, kurios sukeltų šį sindromą.

Cheminių medžiagų koncentracija, galinčių paveikti žmonių sveikatą, patalpų ore būna didesnė atliekant patalpų remontą, iškart po atliktos patalpų apdailos, kambarį ar patalpą įrengus naujais baldais. Po tam tikro laiko cheminių medžiagų išsiskyrimas iš vidaus apdailos medžiagų ar baldų impregnatų pradeda mažėti.

Apskritai įvairių teršalų koncentracija patalpų ore yra didesnė, jeigu patalpos yra netinkamai vėdinamos. Norint, kad gyvenamųjų patalpų oras būtų pakankamai švarus, oras turi turėtų nuolatos cirkuliuoti iš patalpų į patalpas arba iš lauko į vidų ir atvirkščiai. Paprasčiausias ir pakankamai efektyvus gyvenamųjų patalpų vėdinimo būdas – natūralus, kai šviežias oras į patalpas patenka pro langus ar orlaides, o šalinamas traukos kanalais.

Gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų oro kokybė Lietuvoje beveik netiriama, neatliekama patalpų oro kokybės nuolatinės stebėsenos ir poveikio sveikatai vertinimo. Daugumos senos statybos daugiabučių namų langai nesandarūs, todėl prarandama šiluma, tačiau į patalpas nuolat patenka gryno oro. Oro cirkuliacija suprastėja renovuotuose ar naujos statybos pastatuose, kuriuose įrengti naujos konstrukcijos langai, bet neįrengta tinkama ventiliacinė sistema. Masinio susibūrimo patalpose (konferencijų salėse, darželiuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose ir kt.) modernios ventiliacinės sistemos dažniausiai taip pat neįrengtos arba neveikia. Tokiose patalpose nustatoma didelė anglies dvideginio koncentracija, santykinė oro drėgmė, per aukšta oro temperatūra, didelis oro mikrobinis užterštumas. Dėl to didėja rizika užsikrėsti oro lašelinėmis infekcijomis.

Saugią bei sveiką aplinką gyventojai turi susikurti patys.

Parengta remiantis SMLPC informacija

Aplinka, kurioje gyvename, turi didžiulę įtaką sveikatai, ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastai aplinkai sutrinka tam tikros organizmo funkcijos. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes ir atsparumą nepalankiems veiksniams.

Šiais laikais dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia žmogaus sukurtoje uždaroje erdvėje. Ar tai būtų gyvenamosios patalpos, ar darbo vieta, mokyklos, vaikų darželiai, laisvalaikio leidimo centrai ar transportas – uždarose patalpose praleidžiama iki 80 proc. paros laiko. Ši žmogaus sukurta dirbtinė aplinka ne visada yra geriausia terpė žmogaus buvimui ir veiklai. Dažnai ją kuriant vadovaujamasi ekonominiais, technologiniais ar politiniais prioritetais, o į tokius aspektus kaip žmogaus sveikata, gerovė, socialiniai ir ekologiniai aspektai neatsižvelgiama ar atsižvelgiama menkai.

Aplinka veikia žmogų, o žmogus savo veikla keičia aplinką, tirdamas ją ir pritaikydamas savo reikmėms. Ilgainiui susikuria komfortą, tampa vartotoju, o vėliau pastebi, kad pakeitimai pridarė nenumatytų nemalonumų, nepatogumų, netgi kenkia aplinkos darnai. Tą patį galima pasakyti apie civilizacijos poveikį žmogaus sveikatai: kartu su komfortu žmogų užklupo neigiamos pasekmės sveikatai. Civilizuotas žmogus, gerai įvaldęs modernias technologijas, netapo sveikesnis. Priešingai, serga lėtinėmis ligomis, alergijomis, skundžiasi psichinė sveikata, naujomis civilizacijos ligomis, kurių neįveikia neabejotinai didelę pažangą daranti ir labai brangiai kainuojanti medicina.

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai aiškiai parodė, kad egzistuoja aplinkos ir sveikatos ryšys, o aplinkos poveikio žmogaus sveikatai dydis priklauso nuo individualių žmogaus organizmo savybių, veikimo trukmės, ekspozicijos. Visgi įvertinti atskirų aplinkos veiksnių įtaką konkrečiai ligai yra sudėtinga, nes dažniausiai ligos priežastis yra ne vienas, o keli faktoriai.

Gyvenamąją aplinką sudaro keletas svarbiausių komponentų. Pirmiausia – natūrali gamtinė aplinka: oras, vanduo, klimatas, geografinė aplinka, natūralūs maisto produktai ir kt. Tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos natūralių gamtinės aplinkos veiksnių gyvenamojoje aplinkoje vis mažėja ir jie keičiami dirbtiniais.

Dirbtinę aplinką sudaro miestai bei butai, kuriuose gyvename, darbo sąlygos, kultūrinės pramogos ir pan. Šių veiksnių nuolat daugėja. Daugelis jų atsirado visai neseniai, todėl žmogaus organizmas dar neturi kompensavimo mechanizmų ir naujų veiksnių poveikis turi didelę įtaką sveikatai.

Be to, didelę reikšmę turi ir socialinė-ekonominė aplinka: visuomenės kultūra, išsilavinimas, materialinės sąlygos, individo įpročiai bei prietarai.

Žmogus gyvena ne vienas. Su kitais žmonėmis jis susijęs tam tikrais ryšiais. Tai sudaro psichinę aplinką. Nervinė, emocinė gyvenamoji aplinka daro stiprų poveikį žmogaus savijautai ir darbingumui.

Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Netinkamos gyvenimo sąlygos kelia grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei žmonių sveikatai.                                Nors gyventojus veikia įvairūs veiksniai, tačiau daugelis jų tiesiogiai susiję su būsto konstrukcijomis ir kokybe. Neigiamą įtaką sveikatai gali daryti bloga pastatų kokybė, kenksmingos statybinės medžiagos, netinkama įranga, patalpų dydis ir ventiliacijos stoka.

Vieni nepatiria jokių problemų, norėdami užmigti vakare.  Kiti vartosi lovoje ir vis žvalgosi į laikrodį bei nerimauja, kaip jiems seksis rytoj, nes niekaip negali užmigti. Egzistuoja daugybė priežasčių, kodėl kai kurie žmonės turi tokių problemų. Kenčiantys nuo lengvo miego sutrikimo galite sužinoti, kaip galite išsiugdyti naujus įpročius ir išmokti užmigti daug greičiau.

1 – IŠJUNKITE ELEKTRONINIUS PRIETAISUS Pasiimti nešiojamąjį kompiuterį į lovą – prasta idėja tiems, kurie tikisi ramaus nakties miego. Gerai išsimiegantys žmonės nežiūri TV miegamąjame ir neatsineša mobilaus telefono į lovą. Jei jus kankina nemiga, turėtumėte susikurti savo miegamajame ramią ir tylią šventovę, kurioje jūs galėtumėte atsipalaiduoti ir pamiršti apie savo kasdieninę veiklą.

2 – PATOGI LOVA Svarbu patogi lova miegoti su raminančia natūralių medžiagų patalyne. Ortopedinė pagalvė gali išspręsti problemas, kurios pasireiškia reguliariais kaklo, pečių ar nugaros skausmais. Taip pat svarbu, kad jūsų patalynė palaikytų komforto temperatūrą visą naktį.

3 – VAKARE LENGVAI PAVALGYKITE IR APRIBOKITE SUVARTOJAMO KOFEINO KIEKĮ  Žmonės, kurie gerai miega, žino, kada nustoti gerti kofeino turinčiais gėrimus. Kavą ir arbatą reikėtų gerti tik pirmoje dienos pusėje. Vėliau išgerti gėrimai, turintys kofeino, ne tik palaiko Jūsų energiją dienos metu, bet ir neleidžia užmigti naktį. Prisivalgius sočiai vakare taip pat gali būti sunku užmigti. Todėl reikėtų valgyti ne vėliau, kaip likus 3 valandoms iki miego. Jūsų vakarienė turėtų būti panašaus kaloringumo, kaip ir pusryčiai.

4 – SUMAŽINKITE SUPANČIŲ ALERGENŲ KIEKĮ Žmonės, kenčiantys nuo alergijų, turėtų stengtis, kad jų miegamuosiuose būtų kuo mažiau dulkių. Pašalinkite iš kambario kilimus, pagalvėles, atviras knygų lentynas. Jei gyvūnų plaukai sukelia diskomfortą, neleiskite jų į miegamojo zoną. Pasirinkite sintetinius čiužinius ir venkite vilnonės ar kitokios patalynės, kurioje gali veistis erkutės. Dažnai plaukite ir siurbkite kambarį, užuolaidas, kasdien valykite dulkes.

5 – LAIKYKITĖS REŽIMO Reguliarus gulimosi-kėlimosi grafikas daugeliui padeda įveikti nemigą. Svarbu šio grafiko laikytis ne tik darbo, bet ir savaitgalio dienomis.  Kiekvienas asmeniškai pagal savo gyvenimo būdą turėtų pasirinkti reguliarias miego valandas, kad išsimiegotų 8-9 val.  Jei norite pasižiūrėti vėlai naktį rodomą filmą ar laidą – įsirašykite ir pasižiūrėkite kitu metu. Jei darysite dažnas išimtis, jūsų dienotvarkė sugrius ir vėl susidursite su tomis pačiomis nemigo problemomis. .

6 – IŠMOKITE ATSIPALAIDUOTI Lengvai užmiegantys vakare žino, kaip nusiraminti, atpalaiduoti raumenis ir nugrimzti į užmarštį. Jei negalite nustoti galvoti apie savo darbą, finansus ar kitas stresines situacijas- jūs nepailsėsite, nes nepavyks užmigti. Mokymasis, kaip atsipalaiduoti ir pamiršti apie dienos problemas padės miegoti gerai naktį. Atsipalaiduokite burbulinėje vonioje, išgerkite šiltos melisų arbatos. Keli puslapiai nuobodžios knygos, taip pat puikiai padeda. Meditacija irgi puikus būdas atsipalaiduoti ir nuraminti protą prieš miegą.

7 – KAIP APSISAUGOTI NUO NEMIGOS? Kiekvienas žmogus yra nors kartą patyręs sunkumų vakare, norėdamas užmigti. Tokiu atveju vienas geriausių sprendimų išlipti iš lovos ir nesistengti užmigti, kol apsnūsite natūraliai. Kitu atveju galite pradėti nervintis ir tada užmigti taps tikrai sudėtinga. Kuo daugiau nerimausite, tuo mažesnė tikimybė, kad galėsite atsipalaiduoti ir užmigti. Geriau imkitės raminančios veiklos, pamedituokite, išgerkite arbatos, paskaitykite knygą. Kai pasijausite pavargę ir mieguisti vėl grįžkite į lovą.

Parengta pagal www.sulieknek.lt

Kiekvienais metais Spalio 15 d. minima Krūtų sveikatos diena. Šia diena siekiama atkreipti dėmesį į onkologinius (krūtų) susirgimus.

Kiekvienais metais diagnozuojama apie 1 mln. krūties vėžio atvejų. Daugiausia krūties vėžio atvejų nustatoma tarp 50-69 metų amžiaus moterų. Ankstyvoje stadijoje pastebėjus ligą daugiau kaip 95 proc. moterų visiškai išgydomos.

Todėl labai svarbi krūtų savityra arba kaip krūtis pasitikrinti pačioms:

Kartą per mėnesį (geriausia, tuoj po mėnesinių; jei jų nebėra – bet kurią pasirinktą dieną) įpraskite atlikti krūtų savityrą.

PATIKRA ATSIGULUS

• Atsigulusi ant nugaros pakelkite savo kairę ranką ir pasidėkite ją po galva.
• Savo dešine ranka čiuopkite krūtį.
• Trimis viduriniais pirštais (smiliumi, didžiuoju ir bevardžiu) keliaukite nuo centro (spenelio) išorės link (link pažasties).
• 
• Nepamirškite čiuopti ir paspausti spenelio. Jokių išskyrų ar įtraukto spenelio neturi būti.
• Labai svarbi pažasties sritis. Apčiuopkite pažastį, atkreipkite dėmesį ar nepadidėję limfmazgiai, ar nėra mazgelių.

Neturite apčiuopti jokio sukietėjimo („guzelio“) ar darinuko, išskyrus, galite jausti pieno liaukas. Atkreipkite dėmesį į krūtų:

• formą, asimetriją;
• įdubusią ar išsigaubusią krūtų odą;
• paraudimus („apelsino žievelės oda“);

Viską pakartokite kita ranka.

Patikrą taip pat galite atlikti ir atsistojusi duše ar prieš veidrodį.

Nepamirškite, kad pagal programą “Atrankinės mamografinės patikra dėl krūties vėžio” šeimos gydytojas kartą kas dvejus metus kviečia visas moteris nuo 50 iki 69 metų amžiaus pasitikrinti. Tai neskausminga, saugi ir tiksli procedūra. Be to, VISIŠKAI NEMOKAMA.