Baimė neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujas formas ji lydi mus nuo gimimo iki mirties. Nors baimė yra neišvengiama, nereiškia, kad mes ją nuolat jaučiame. Tačiau ji tarsi visada čia ir kiekvieną akimirksnį, atitinkamai susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, gali iškilti mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai esame linkę jos išvengti, esame prikūrę visokių metodų bei technikų, kaip ją nuslopinti arba bandyti nuslėpti ir paneigti. Tačiau juk nesiliauja egzistavusi mirtis, kai mes apie ją negalvojame; tas pats yra ir su baime.
Senas žmogus ir jo baimė
Senesnių žmonių gyvenimas dėl įvairių priežasčių dažnai yra sunkus, jiems kyla problemų. Socialinės psichologijos požiūriu prietarai, kankinanti gėda, apribojimai, nelankstūs įpročiai, įstrigimas viename vaidmenyje ir statuso praradimas riboja žmogaus saviraišką. O jei miršta sutuoktinis, nebelieka artimų draugų, senas žmogus pasijunta izoliuotas ir vienišas. Senstant ir didėja tikimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto. Praradimų ir permainų tragizmą daugelis senų žmonių išgyvena kaip ypač sunkią krizę, kai juos prislegia būtinybė persikelti į senelių arba slaugos namus. Kaip tokiu atveju senas žmogus reaguoja į praradimus ir permainas, labai priklauso nuo to, kiek jam yra išlikę funkcinių gebėjimų ir per visą gyvenimą įgytų įgūdžių įveikti sunkumus. Jeigu jų nėra arba nepakanka, gali pasireikšti „neįprasta psichinė atsakomojo reakcija“ (Blonski, 1995).
Kuo ypatingos baimės senatvėje
Seno žmogaus baimė – ne išorinis, o vidinis procesas. Kognityvistas H.Thomae pateikia šias savo senėjimo teorijos prielaidas:
1) Seno žmogaus elgsena yra susijusi ne tiek su išorėje, kiek su viduje išgyvenamais pokyčiais. (pvz., – vaikai jau suaugę, tad manęs nebereikia; o ne – mano vaikai jau suaugę ir tvirtai stovi ant kojų).
2) Kaip išgyvenami dabar vykstantys pokyčiai, priklauso ir nuo paties senstančio žmogaus poreikių bei lūkesčių, kurių jis kitąsyk gal ir nesuvokia, ir nuo visuomenės arba jo šeimos narių, su kuriais jis gyvena.
3) Svarbiausia sąlyga, kad senatvė neslėgtų, yra sąmoningas senstančio žmogaus požiūris į savo poreikius (motyvus) ir tų poreikių dermė su tikrovės išgyvenimu. Pvz., vaikų išėjimą gyvent atskirai galima suvokt ir kaip teigiamą dalyką, jei vaikų savarankiškumas buvo jų ugdymo tikslas.
Ko bijo senyvi žmonės?
Baimės ir nuogąstavimai – tai kasdieniški jausmai arba mintys: žmogus rūpinasi arba nerimauja dėl kokio nors įvykio, asmens arba gyvenimo situacijos. Tokie jausmai dažniausiai būna pamatuoti, nes įspėja apie pavojų arba galimą žalą.
Ilgai buvo manoma, kad senus žmones labiausiai trikdo mirties baimė. Todėl iš visų senatvės baimių ji buvo tiriama dažniausiai. Eriko Eriksono 1988 metais paskelbtoje amžiaus tarpsnių teorijoje mirties baimė laikoma svarbia pagyvenusių vidinių konfliktų varomąja jėga. Anot Eriksono, žmogus, neįstengiantis nuslopinti mirties baimės išmintingu ir ramiu savo gyvenimo įvertinimu, senatvėje pulsiąs į juodžiausią depresiją ir neviltį. Eriksonas netvirtino, jog seni žmonės labiau bijo mirties negu jaunesni, tik pabrėžė, kad jų mirties baimė, vis tiek, didelė ar maža, paskutiniame gyvenimo tarpsnyje tampanti lemiama psichinių procesų varomąja jėga.
Vis dėlto daugelis autorių laikėsi nuomonės, kad mirties baimė labiausiai išryškėja būtent senatvėje. Kaip rodo kitų tyrimų duomenys, vyresniame amžiuje apie mirtį galvojama dažniau. Bet to negalime sutapatinti su mirties baimės stiprėjimu. Vienais tyrimais nustatyta, kad per visą pilnametystės laikotarpį mirties bijomasi vienodai, o kitais – jog mirties baimė mažėja, taigi, pakankamai tvirtai galime sakyti, kad nuo amžiaus mirties baimė nepriklauso. Kastenbaumas (1992) sako, kad skirtingo amžiaus suaugusieji gali jausti to paties stiprumo mirties baimę, tačiau gali skirtis jų susirūpinimas mirtimi. Senesniųjų tiriamųjų susirūpinimas daugiau susijęs su mirimo procesu, o ne pačia mirtimi. Žmonės baiminasi bejėgiškumo, priklausomybės ir gyvybės palaikymo žmogiško orumo sąskaita (Lemme, 2003).
Empiriniai tyrimai rodo, kad labiausiai bijoma būti kitų žmonių atstumtam ir izoliuotam dėl senatvės arba ligos, taip pat pasijusti izoliuotam ir vienišam praradus artimuosius. Be to, baiminamasi galimos sunkios lėtinės ligos, proto susidrumstimo ir ilgų kančių prieš mirtį. Pagaliau nerimą kelia grėsmė tapti nusikaltimo auka arba nuskursti. Dauguma tų būgštavimų senam žmogui reiškia, kad jis taps priklausomas nuo kitų, negalės pats nei kontroliuoti, nei keisti situacijos (Blonski, 1995).
Amerikiečiai (J.W.Croake ir kiti) atliko apklausą ir nustatė, ko bijo įvairaus amžiaus žmonės. Dėmesio verti du tyrimo rezultatai : 1) skirtingo amžiaus žmonių baimės ir nuogąstavimai menkai tesiskiria; 2) daugumą nuogąstavimų ir baimių pagyvenę žmonės sieja su senatve (bijo tapti nesavarankiški, likti vieniši) ir ligomis. Įdomu, jog vienintelis statistiškai reikšmingas skirtumas tarp trijų amžiaus grupių tas, kad senyvi žmonės mažiau bijo politikos įvykių. Visuomenėje įsitvirtinusi nuostata, kad seni žmonės ypač bijo nusikaltėlių. Šio tyrimo rezultatai to neatspindi – pagyvenę žmonės nusikaltėlių baiminasi netgi mažiau. Antra vertus, tai nepaneigia galimybės, kad skirtingo amžiaus asmenis nusikaltimų baimių paveiks labai nevienodai.
Ir kiti baimių bei nuogąstavimų tyrimai leidžia daryti išvadą, kad ne mirties baimė užvis labiau slegia senyvus žmones. Pasak, R. Filipavičiūtės, A. Jurgelėno, A. Juozulyno, B. Butkienės, nors depresijos simptomų paplitimas tarp moterų buvo didesnis, negu tarp vyrų, bet depresijos sindromas, kurį sudaro depresijos požymių sąveika su socialiniais veiksniais, esmingai stipriau veikia vyrus, negu moteris. Aukšta depresinė dezintegracija duoda pagrindo miesto pagyvenusių ir senų žmonių depresinę situaciją įvardyti sveikatos rizika.
Parengta pagal: http://gid.lt/psichologija/senatves-baime-ir-baimes-senatveje
