Pyktis yra emocija ir jis linkęs kauptis. Žmonės, kurie save kontroliuoja ir to pykčio stengiasi neparodyti, tam tikrose situacijose prikaupia pykčio, jis viduje akumuliuojasi ir po ilgo laiko nutylėjimų, kai persipildo kantrybės taurė, žmogus nebeišlaiko.
Psichologas Dr. Marius Daugelavičius išskiria keturias pykčio rūšis:
Pirmoji – vidinis kovotojas. Tai yra natūralus, prigimtinis pyktis, kuris egzistuoja kiekviename žmoguje. Tai tas vidinis gynėjas, kovotojas, karys, kuris mums formuoja gebėjimą pastovėti už save. Tai kaip ir gamtoje, kiekvienas gyvūnas turi kažkaip už save pastovėti, apsiginti. Net ir bailiausias zuikis, užspaustas į kampą, pradeda kovoti. Tokios kilmės pyktis žmogui leidžia siekti pergalės, kovoti ir laimėti, nugalėti baimę, veikia, kaip varomoji jėga. Tai gerasis pyktis ir net kažkuria prasme – lyderio savybė. Žmogus, kuris neleidžia sau supykti, kad pakovotų už save, niekaip negali būti lyderis. Dažniausiai nėra pergalės be pykčio. Iš pykčio galima labai daug ką nuveikti, tai puiki varomoji jėga.
Antras rūšis – pyktis, kylantis iš mūsų susikurtų taisyklių. Kai žmonės galvoja, kad reikia vaikščioti, elgtis, gyventi būtent taip, o ne kitaip. Toks žmogus save kontroliuoja ir gyvena pagal tas taisykles. Bet gyvenimas dažnai prieštarauja žmogaus susikurtoms taisyklėms. Tarkime, žmogus yra įpratęs ir turi taisyklę, kad šlepetės turi būti sukrautos kairėje prieškambario pusėje, o jo šeimos nariai tokios taisyklės neturi. Jie šlepetes sukrauna visiškai kitaip, tad žmogui, kuris įsikibęs į savo taisykles, būtinai kyla pyktis. Kuo daugiau žmogus turi taisyklių, kaip viskas turi būti pagal jį ir jų laikosi, tuo daugiau pykčio ir agresijos jis generuoja. Kita vertus, jeigu žmogus būtų lankstesnis, jam nekiltų tiek daug pykčio.
Trečia rūšis – gynybinis pyktis ir agresija, kylantis tuomet, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Jei žmogus mano, kad vidinis jautrumas, nepasitikėjimas savimi, silpnumas ir bejėgiškumas yra blogai – jis užsiaugina tokią tarsi gynybinę agresijos sieną, net jei iš tikrųjų jis pats ir yra silpnas, jautrus ir pažeidžiamas. Prisiminkime, kad mažas silpnas šuo dažniausiai būna gerokai piktesnis ir agresyvesnis už didelį šunį, nes jaučiasi itin nesaugus. Taip yra ir su žmonėmis, kartais tai liaudyje net pavadinama „mažo žmogaus sindromu“. Didelis šuo ir savimi pasitikintis, saugiai besijaučiantis žmogus, nejaučia bejėgiškumo ir pykčio. Kuo žmogus silpnesnis, tuo piktesnis. Tačiau tai nėra kalbant tik apie ūgį, kalbame ir apie žmogaus vidų.
Ketvirta rūšis – ši pykčio rūšis savo kilme šiek tiek panašį į antrąją. Šiuo atveju labiausiai nervina ir pyktį kelia tie žmonės, kurie sau leidžia gyvenime daugiau, nei mes patys leidžiame sau. Jeigu, tarkime, aš įpratęs kalbėti tyliai ir laikau tai norma, mane nervins ir pykdys tie žmonės, kurie yra garsiakalbiai. Taip pat yra ir jeigu aš esu punktualus, valingas, atsakingas, pareigingas žmogus, mane būtinai nervins tas, kuris gyvena savo malonumui ir dažnai leidžia sau ilsėtis ar nepersidirbti. Tol kol mes patys sau kažko neleisime, mus nervins visi tie, kurie sau leidžia daugiau. Ši pykčio rūšis formuojasi per auklėjimą ir patirtis.
Taigi, kaip įveikti pyktį ir su juo kylantį stresą, nes susikaupusios emocijos kažkada „prasprogsta”, pasipila pykčio bangos. Susikaupusį pyktį, kad jis nekenktų aplinkiniams reikėtų išlieti civilizuotais būdais. Tereikia periodiškai jį kažkur nuleidinėti, nuleisti garą.
- Atlikite kvėpavimo pratimus
- Lėtai skaičiuokite nuo 10 iki 0
- Pašalinkite raumenų įtampą
- Progresyvus raumenų atpalaidavimas
- Išgerkite stiklinę vandens
- Fizinis krūvis, mankšta, sportas
- Venkite klausimų „Kas, jeigu“
- Apsikabinkite
- Tam puikiai tinka sportiniai žaidimai: krepšinis, karatė treniruotės (kur realiai reikia pykčio išstumiamos jėgos)
- Atsakykite į klausimą “Ką galiu pakeisti, o ką turiu priimti?”
- Pažvelkite baimei į akis
- Iš aukos pozicijos pereikite į mokinio poziciją
Parengta pagal http://www.psichologas.org
Taigi, protingoji liaudies išmintis byloja: „Arklio saugokis iš nugaros, karvės – iš priekio, o pikto žmogaus – iš visų pusių”.
Bet gal geriau nesisaugoti, o tiesiog – nepykti ?