Aplinka, kurioje gyvename, turi didelę įtaką sveikatai, ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastai aplinkai sutrinka tam tikros organizmo funkcijos. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes ir atsparumą nepalankiems veiksniams.
Šiais laikais dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia žmogaus sukurtoje uždaroje erdvėje. Ar tai būtų gyvenamosios patalpos, ar darbo vieta, mokyklos, vaikų darželiai, laisvalaikio leidimo centrai ar transportas – uždarose patalpose praleidžiama iki 80 proc. paros laiko. Ši žmogaus sukurta dirbtinė aplinka ne visada yra geriausia terpė žmogaus buvimui ir veiklai. Dažnai ją kuriant vadovaujamasi ekonominiais, technologiniais ar politiniais prioritetais, o į tokius aspektus kaip žmogaus sveikata, gerovė, socialiniai ir ekologiniai aspektai neatsižvelgiama ar atsižvelgiama menkai.
Aplinka veikia žmogų, o žmogus savo veikla keičia aplinką, tirdamas ją ir pritaikydamas savo reikmėms. Ilgainiui susikuria komfortą, tampa vartotoju, o vėliau pastebi, kad pakeitimai pridarė nenumatytų nepatogumų, netgi kenkia aplinkos darnai. Tą patį galima pasakyti apie civilizacijos poveikį žmogaus sveikatai: kartu su komfortu žmogų užklupo neigiamos pasekmės sveikatai. Civilizuotas žmogus, gerai įvaldęs modernias technologijas, netapo sveikesnis. Priešingai, serga lėtinėmis ligomis, alergijomis, skundžiasi psichinė sveikata, naujomis civilizacijos ligomis, kurių neįveikia neabejotinai didelę pažangą daranti ir labai brangiai kainuojanti medicina.
Atlikti tyrimai jau seniai parodė, kad egzistuoja aplinkos ir sveikatos ryšys, o aplinkos poveikio žmogaus sveikatai dydis priklauso nuo individualių žmogaus organizmo savybių, veikimo trukmės, ekspozicijos. Visgi, įvertinti atskirų aplinkos veiksnių įtaką konkrečiai ligai yra sudėtinga, nes dažniausiai ligos priežastis yra ne vienas, o keli faktoriai.
Gyvenamąją aplinką sudaro keletas svarbiausių komponentų. Pirmiausia – natūrali gamtinė aplinka: oras, vanduo, klimatas, geografinė aplinka, natūralūs maisto produktai ir kt. Tačiau dėl žmogaus ūkinės veiklos natūralių gamtinės aplinkos veiksnių gyvenamojoje aplinkoje vis mažėja ir jie keičiami dirbtiniais.
Dirbtinę aplinką sudaro miestai bei butai, kuriuose gyvename, darbo sąlygos, kultūrinės pramogos ir pan. Šių veiksnių nuolat daugėja. Daugelis jų atsirado visai neseniai, todėl žmogaus organizmas dar neturi kompensavimo mechanizmų ir naujų veiksnių poveikis turi didelę įtaką sveikatai.
Be to, didelę reikšmę turi ir socialinė-ekonominė aplinka: visuomenės kultūra, išsilavinimas, materialinės sąlygos, individo įpročiai bei prietarai.
Žmogus gyvena ne vienas. Su kitais žmonėmis jis susijęs tam tikrais ryšiais. Tai sudaro psichinę aplinką. Nervinė, emocinė gyvenamoji aplinka daro stiprų poveikį žmogaus savijautai ir darbingumui.
Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Netinkamos gyvenimo sąlygos kelia grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei žmonių sveikatai. Nors gyventojus veikia įvairūs veiksniai, tačiau daugelis jų tiesiogiai susiję su būsto konstrukcijomis ir kokybe. Neigiamą įtaką sveikatai gali daryti bloga pastatų kokybė, kenksmingos statybinės medžiagos, netinkama įranga, patalpų dydis ir ventiliacijos stoka.
Patalpų ore yra daug įvairių teršalų, galinčių turėti įtakos jose gyvenančių žmonių sveikatai. Pirmiausia tai cheminės medžiagos, patenkančios į patalpas iš lauko ar išsiskiriančios iš patalpų vidaus apdailos medžiagų, baldų. Iš tapetų, grindų dangų, apdailos plokščių, jų priežiūros priemonių, buityje naudojamų valiklių gali skirtis lakieji organiniai junginiai, tarp jų ir ftalatai bei formaldehidas. Gyvenamųjų patalpų oras taip pat gali būti užterštas ir tabako dūmais, kuro degimo produktais. Neretai gyvenamojoje aplinkoje pasitaiko ir biologinių teršalų: bakterijų, virusų, grybų sporų (pelėsių). Pelėsiai paprastai įsiveisia drėgnose ir šiltose, nevėdinamose patalpose, taip pat oro drėkintuvuose ir pan., kondicionieriuose gali veistis legionelės, sukeliančios legioneliozę. Bakterijas, virusus ore gali paskleisti sergantys žmonės ar naminiai gyvūnai.
Žmonės, daug laiko praleidžiantys uždarose patalpose, užterštose cheminiais ar biologiniais teršalais, dažnai skundžiasi negalavimais, kurie dingsta palikus patalpas. Dažniausiai jie pasireiškia galvos, akių, nosies skausmais, gerklės dirginimu, sausu kosuliu, sloga, odos išsausėjimu, niežėjimu, pykinimu, nesugebėjimu sutelkti dėmesį, nuovargiu. Šis reiškinys vadinamas „nesveiko pastato sindromu“. „Nesveiko pastato sindromui“ nebūdingi specifiniai požymiai, taip pat nėra tam tikrų cheminių ar biologinių medžiagų, kurios sukeltų šį sindromą.
Cheminių medžiagų koncentracija, galinčių paveikti žmonių sveikatą, patalpų ore būna didesnė atliekant patalpų remontą, iškart po atliktos patalpų apdailos, kambarį ar patalpą įrengus naujais baldais. Po tam tikro laiko cheminių medžiagų išsiskyrimas iš vidaus apdailos medžiagų ar baldų impregnatų pradeda mažėti.
Apskritai įvairių teršalų koncentracija patalpų ore yra didesnė, jeigu patalpos yra netinkamai vėdinamos. Norint, kad gyvenamųjų patalpų oras būtų pakankamai švarus, oras turi turėtų nuolatos cirkuliuoti iš patalpų į patalpas arba iš lauko į vidų ir atvirkščiai. Paprasčiausias ir pakankamai efektyvus gyvenamųjų patalpų vėdinimo būdas – natūralus, kai šviežias oras į patalpas patenka pro langus ar orlaides, o šalinamas traukos kanalais.
Gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų oro kokybė Lietuvoje beveik netiriama, neatliekama patalpų oro kokybės nuolatinės stebėsenos ir poveikio sveikatai vertinimo. Renovuotuose ar naujos statybos pastatuose, kuriuose įrengti naujos konstrukcijos langai, bet neįrengta tinkama ventiliacinė sistema suprastėja oro cirkuliacija. Masinio susibūrimo patalpose (konferencijų salėse, darželiuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose ir kt.) modernios ventiliacinės sistemos dažniausiai taip pat neįrengtos arba tinkamai neveikia. Tokiose patalpose nustatoma didelė anglies dvideginio koncentracija, padidėjusi santykinė oro drėgmė, per aukšta oro temperatūra, didelis oro mikrobinis užterštumas. Dėl to didėja rizika užsikrėsti respiratorinėmis infekcijomis. Būtina užtikrinti tinkamą patalpų ventiliaciją.
Saugią bei sveiką aplinką gyventojai turi susikurti patys.
